apvienėti

apvienė́ti intr. NdŽ 1. NdŽ likti bent kiek vienam, vienišam, atsiskirti: Apvienėjęs, vienas sau esąs, atsišalinęs, atsiskyręs LL131. 2. likti apleistam, nuošaliam, ištuštėti: Dabar šie mūrai tušti ir apvienėję, nes nuo didžiojo karo metų maldininkų juose beveik nėra Šlč. Baisu man, kad mano mylimoji taip toli atėjo, kad beveik nori jau rasti mano apvienėjusioje grinčioje kitą žmogystą J.Šliūp. Kaipo liudintojai praėjusių atsitikimų styri šitos apvienėjusios sutriušėjusios sienos prš. \ vienėti; apvienėti